Apie mus
Po 1854 m. Didžiojo Klaipėdos gaisro Šv. Jono bažnyčios degėsiuose buvo rastas nesusilydęs varpo gabalas; auksakalys Sammetas gamino iš jo žiedus, kurie turėjo didelę paklausą. Vietoj brangakmenio įdėdavo į juos gabaliuką stiklo; vidinėje pusėje būdavo išgraviruota „d. 4. u. 5. Octbr. 1854“ (1854m. spalio 4 ir 5d.)
Pagal J.Sembritzki „Memel im neunzehnten Jahrhundert“ (Memel, 1902)
Po daugiau kaip 150 metų visai netoli tos vietos, kur auksakalys Sammetas vaikštinėjo po dar teberusenančius bažnyčios griuvėsius, sekant viduramžių auksakalių cechų pavyzdžiu po vienu stogu sisibūrėme mes - trys auksakaliai. Visi trys esame labai skirtingi, turime skirtinga profesinę patirtį bei meninį skonį. Tuo pat metu esame ir labai panašūs - mus vienija aistra auksakalystei bei gilus įsitikinimas, kad auksakalystė – tai visai ne profesija, o pašaukimas!
Kalvė – vieta, kurioje visada kas nors vyksta. „Aukso kalvė“ - tai vieta, kurioje yra kalamas, frezuojamas, gręžiamas, laidinamas, lydomas, lituojamas, kaitinamas, tempiamas, valcuojamas, šveičiamas, kalinėjamas, lankstomas, poliruojamas, dildomas, ir dar visaip kitaip apdirbamas... tik ne plienas, o auksas! Visus šiuos veiksmus lydi atitinkami garsai: plaktuko kalimas, frezos zvimbesys, degiklio šnypštimas, švitrinio popieriaus šnabždesys, ritmiškas dildės murmėjimas ir dar begalė visokių kitokių garsų – auksakalio ausiai miela muzika, kuriai skambant po truputį gimsta mažas stebuklas – Jūsų papuošalas...
